Ar metandienonas yra anabolinių steroidų karalius?
Ar metandienonas yra anabolinių steroidų karalius, ar šis teiginys yra perdėtas? Toliau pateikiama istorija parodys, kad gali būti kažkas racionalaus. Bet kokiu atveju šis steroidų junginys, sukurtas neva specialiai sporto tikslais, pradėjo kažką, ką bus labai sunku sustabdyti.
Metandrostenolono/metandienono kilmė
Yra kelios istorijos apie testosterono analogo metandrostenolono, kuris literatūroje dažnai vadinamas antruoju bendriniu pavadinimu - metandienonu, kilmę. Saugokitės, tai lygiai ta pati medžiaga. Prekybinius pavadinimus kiekviena farmacijos bendrovė sugalvoja savarankiškai, pasibaigus išradėjo patento paraiškos saugomam laikotarpiui. Tačiau šioms istorijoms bendra tai, kad jose visada nurodomas išradėjo vardas Johnny Ziegleris. Ši istorija paremta įvykio aprašymu, kurį paskelbė apžvalgininkas Nelsonas Montana interneto svetainėje "Testosteronas". Pranešama, kad aprašymas paremtas interviu, kurį pats Ziegleris davė prieš pat mirtį 1983 m.
Jo ištakos siekia 1940 m., o vieta - nacistinė Vokietija. Pagrindinis veikėjas - Adolfas Hitleris, kuris nusprendė užvaldyti pasaulį padedamas savo tautos. Kad įgyvendintų savo iškreiptas svajones, Hitleriui reikėjo ne tik pažangių kovos technologijų, bet ir itin geros fizinės formos kariuomenės, kuri būtų stipri, greita, agresyvi ir greitai atsigautų po bet kokių sužeidimų. Kitaip tariant, jie būtų nenugalimi supermenai. Nacių medicinos estab įstaiga nusprendė sukurti vaistą, kuris leistų vyrams susidoroti su atšiauriomis karo sąlygomis, įskaitant maisto trūkumo padarinių įveikimą. Buvo nesvarbu, ar dėl šio vaisto vartojimo kariai vėliau patirs kokių nors sveikatos sutrikimų. Tikslas buvo pergalė bet kokia kaina. Ką reiškė žmogaus sveikata kare? Nacių mokslininkų laimei, jų planas iki galo nepavyko, o tai taip pat galėjo prisidėti prie jų galutinio pralaimėjimo.
Tuo metu nebuvo žinoma, kad panašių planų turi ir kita valstybė - Sovietų Sąjunga. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Antrąjį pasaulinį karą Rusijos mokslininkai sėkmingai pagamino sintetinę testosterono formą ir pradėjo visiškai kitokios formos karą, šį kartą kariaujamą sporto aikštelėje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje tapo aišku, kad buvusios Sovietų Sąjungos sportininkai dominavo sporto šakose, kuriose pagrindinis kriterijus buvo jėga. Žinoma, toks SSRS sportininkų dominavimas sportinių rezultatų srityje nepatiko amerikiečiams. Pranešama, kad JAV vyriausybė paprašė sunkiosios atletikos rinktinės gydytojų ištirti, atrodytų, nepaaiškinamą SSRS superatletų dominavimą. Vienas iš gydytojų, tuo metu dirbęs amerikiečių sunkiosios atletikos komandoje, buvo jaunas Džonis Zigleris (Johnny Ziegler), kuris tame nematė jokios problemos.
Amerikiečių mokslininkai tyrė tuo metu į JAV emigravusių rusų sportininkų grupę. Jie pastebėjo hipertrofuotą prostatą ir padidėjusią 5α redukuoto testosterono metabolite dihidrotestosterono koncentraciją tarp jaunų vyrų. Remdamiesi šia išvada, jie padarė išvadą, kad egzogeniškai vartojamas sintetinis testosteronas galėjo būti ir sveikatos sutrikimų, ir puikių sportinių rezultatų priežastis. Vėlgi dėl prestižinių politinių priežasčių buvo siekiama laimėti bet kokia kaina. Kam rūpėjo sportininkų sveikata? Vokietijoje atsakingų buvusios VDR sporto pareigūnų teismai tebevyksta iki šiol. Taip būna visada, kai prarandama istorinė atmintis ir noras susidoroti su praeitimi. Galiu tai suprasti, į tai įsitraukę daug aukšto rango žmonių, kurie, žinoma, neturi jokio noro aiškintis.
Amerikiečių mokslininkai, vadovaujami Johnny Zieglerio, remdamiesi cituotomis išvadomis, bandė rasti testosterono analogą, kuris sustiprintų anabolinį poveikį, kartu slopindamas arba bent jau sumažindamas nepageidaujamas androgenines savybes. Teigiama, kad būtent Johnny Ziegler 1956 m. pateikė pasiūlymą dėl molekulės, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, iš dalies atitiko mokslininkų lūkesčius. Ziegleris esą pasiūlė savo atradimą farmacijos bendrovei CIBA, kuri, pasak gandų, turėjo jam už tai sumokėti $100. Jau iš šios sumos galima spėti, kas vyko. Būkime realistai, be ilgų kelerių metų tyrimų, kainuojančių dešimtis tūkstančių dolerių, nieko vertingo neįmanoma išrasti ir įgyvendinti. 1960-aisiais CIBA tada pardavinėjo šią medžiagą JAV prekiniu pavadinimu "Dianabol". Labai greitai šia medžiaga ir jos poveikiu susidomėjo visų sporto šakų sportininkai, žinoma, neišskiriant ir kultūristų.
Džentelmeno dviejų tablečių susitarimas - tiesa ar prasimanymas?
Nelsonas Montana savo straipsnyje aprašo dar vieną šokiruojančią istoriją. Ši istorija tiesiogiai susijusi su kultūrizmu. Kaip jau minėjau, Dianabol įvedimas į farmacijos rinką sukėlė sportininkų, įskaitant kultūristus, piktnaudžiavimą juo. Netrukus paaiškėjo neigiamos tokių veiksmų pasekmės sveikatai. Tai sukėlė tokį nerimą kai kuriems tuo metu svarbiausiems kultūrizmo veikėjams, kad jie manė, jog dėl galimos žalos sveikatai būtina imtis apsaugos priemonių. Tuometinis kultūrizmo guru ir geriausių kultūristų mentorius Vince'as Gironda sušaukė susirinkimą, kuriame, be jo paties, turėjo dalyvauti Larry Scottas, Donas Howortas, Dave'as Draperis ir galbūt kiti. Vince'as Gironda prieštaravo manipuliacijoms egzogeniniais hormonais, kita vertus, jis suprato profesionalių kultūristų, kurie, norėdami įspūdingai pasirodyti, turėjo išlaikyti tam tikrą raumenų išsivystymą, poreikius. Jie kartu susitarė dėl kompromiso, kuris turėjo neviršyti 2 Dianabol tab tablečių per dieną. Larry Scottas 1965 ir 1966 m. dukart tapo "Mr Olympia" čempionu. Galime tik spėlioti, ar jis laikėsi šio dviejų tablečių susitarimo? Reikia pasakyti, kad tuo metu dopingo vartojimas nebuvo uždraustas, todėl tai buvo išties riteriškas reikalas, kurį šiandien vargu ar galima vertinti. "Tie, kurie tiesiogiai dalyvavo susitikime, prisiekia, kad tai tiesa, - sako Montana.
Tačiau atsirado nauja kultūristų karta, kuriai buvo visiškai svetimos jų pirmtakų pažiūros, ir taip prasidėjo įprasta karuselė. Keturios Dianabol tabletės veikia geriau nei 2 tabletės, 8 veikia geriau nei 4 ir t. t. Vėliau 10, 20 ar 50 tab tablečių kartu su keliais kitais preparatais tapo norma. Kokią kultūrizmo patirtį turėjau? Kad ir kur beeitumėte, visada susidursite su anaboliniais steroidais.
Methandrostenolono veikimo mechanizmas
Kanados universiteto docentas Mauro G. Di Pasquale savo 1984 m. knygoje apie anabolinių steroidų veikimo mechanizmą rašo štai ką: "Visiems anaboliniams steroidams būdingas bendras veikimo mechanizmas, reikalaujantis steroidinio hormono prisijungimo prie tam tikro receptoriaus tiksliniuose audiniuose. Tada šis hormono ir receptoriaus kompleksas skatina RNR gamybą, kuri dar labiau padidina baltymų sintezę".
Galbūt taip yra todėl, kad knyga parašyta 1984 m., tačiau ši citata yra labai klaidinanti ir daugeliu atžvilgių netiksli. Pirmiausia nereikia manyti, kad tas receptorius, prie kurio jungiasi steroidas, turi būti androgenų receptorius. Daugeliu atvejų tai bus kitos signalinės sistemos baltymas, pavyzdžiui, koks nors augimo veiksnys. Todėl reikėtų vartoti daugiskaitą ir praleisti terminą specifinis. Šiandien galima teigti, kad kiekvienas vadinamasis anabolinis steroidas turi savo specifinį veikimo mechanizmų rinkinį, apie kurį, deja, žinome nedaug. Teigti, kad visi anaboliniai steroidai didina baltymų sintezę (bent jau ne raumenų baltymų), visiškai nebėra teisinga. Vienintelis geriamasis sintetinis steroidas, kurio ši savybė įrodyta žmonėms, yra oksandrolonas. Taip pat reikėtų pažymėti, kad šiuo atveju tai buvo grynai raumenų baltymų sintezė.
Be to, Grundigas savo anabolinių preparatų vadove "World Anabolic Review 1996" teigia: "Dianabol poveikis skatina baltymų sintezę". Tikrai nežinau, kur šie žmonės ieško tokios informacijos? Kalbant konkrečiai apie metandrostenoloną, sunku įvertinti jo poveikį, jau nekalbant apie jo mechanizmus. Tyrimų šiuo klausimu yra nedaug.
Bandysiu tai padaryti be jokių garantijų. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad metandrostenolonas turi labai mažą santykinį giminingumą (toliau - RBA) androgenų receptoriams, bent jau tirtų gyvūnų atveju. Viename 1984 m. atliktame tyrime metandienono RBA žiurkių ir triušių raumenyse sudarė tik 2% metiltrienolono, kuris buvo ir tebėra etaloninis steroidas, pasižymintis puikiu afinitetu šiam baltymui, prisijungimo RBA. Be to, kaip etaloninis steroidas kartais šiems tikslams naudojamas radiožymėtas dihidrotestosteronas ir miboleronas. Palyginimui, testosterono RBA cituotame tyrime yra 23 % žiurkių raumenims ir 7 % triušių raumenims. Tai teigiu tiems, kurie didžiuojasi steroidų surišamuoju giminingumu. Tačiau vien surišimas negarantuoja anabolinio steroido veiksmingumo, tam reikalingi papildomi veiksmai, kurių paaiškinimas peržengia šio straipsnio ribas. Netgi antiandrogenai (pastaruoju metu vadinami SARM - selektyviais androgenų receptorių moduliatoriais) pasižymi gana geru prisijungimo prie androgenų receptorių afinitetu, tačiau vėlesnis androgeninis poveikis nepasireiškia.
Mažas daugumos sintetinių anabolinių-androgeninių steroidų surišimo afinitetas yra gana logiškas. Pabandykite paimti pjūklą ar suvirinimo aparatą prie savo buto rakto ir pakeisti formą. Tikėtina, kad rakto į spyną apskritai neįkišite, kitu atveju - įkišite, bet nepasuksite. Būtent taip su molekule pasielgė mokslininkai, bandydami atskirti androgeninį poveikį nuo anabolinio. Tai buvo paprastas eksperimentas arba atsitiktinumo žaidimas, kuris dėl veikimo mechanizmo neišmanymo visiškai nepavyko, nors dalinę sėkmę reikia pripažinti. Galbūt šiandien mokslininkams, turintiems pažangesnę metodiką ir techniką, tai pavyktų labiau, tačiau dėl kultūristų niekas tuo nesivargins. Anaboliniai steroidai, kaip narkotikai, jau praeitis, todėl nėra kam už tai mokėti. Bet kuriuo atveju dėl daugelio priežasčių pageidautina išsiaiškinti kiekvienos anabolinių steroidų klasės veikimo mechanizmus. Pavyzdžiui, 1998 m. buvo paskelbti stanozololio tyrimai, kurių metu atrastas visiškai unikalus šios medžiagos veikimo mechanizmas, bet apie tai kitą kartą.
Anabolinis methandrostenolono poveikis buvo įrodytas 6 treniruotiems sportininkams, net ir 2 mėnesius vartojus tik 15mg šios medžiagos per dieną. Žymiai padidėjo kūno masė. Tačiau tyrimas buvo nukreiptas kita linkme, todėl santraukoje nepateikiami konkretūs duomenys apie kūno sudėtį.
Žiurkėms, šeriamoms ankštinių augalų (pupelių) maistu ir "Dianabol", skeleto raumenyse labai sumažėjo nebaltyminio azoto ir labai padidėjo to raumens miofibrilinio azoto frakcija. Kultūrizmo žargonu šią apraišką apibūdinčiau kaip raumenų tankio padidėjimą. Neabejotinai tai, ko siekia kiekvienas kultūristas ir kas buvo įrodyta praktiškai. Beje, Dianabol dozė buvo 1 mg 100 g dietos. Dar blogiau su įrodymais, kaip pasireiškė šios apraiškos. Anabolinis poveikis, antikatabolinis poveikis, palydovinių ląstelių stimuliavimas ir kt.
Radau vieną tyrimą, kuriame buvo tiriamas methandrostenolono, metilendrostendiolio ir Retabrol poveikis žiurkių raumenų baltymų sintezei. Turiu tik santrauką, kurioje nepateikti šio tyrimo rezultatai. Kitaip daroma išvada, kad anaboliniai steroidai padidino skeleto raumenų baltymų kiekį: miozino, miofibrilinės ir sarkoplazminės frakcijos. Vėlgi galima kalbėti bent jau apie raumenų tankio padidėjimą. Tačiau kitu atveju tai galėjo būti susiję su proteolizės slopinimu. Šią mano hipotezę patvirtina tyrimų, kurių metu buvo tiriamas fizinio krūvio ir Dianabol poveikis miofibrilinių baltymų skaidymo greičiui širdyje ir trijų tipų žiurkėnų patelių raumenyse, rezultatai. Išvada: miofibrilinių baltymų skaidymasis sumažėjo visuose Dianabololį vartojusios treniruočių grupės raumenyse ir Dianabololį vartojusios netreniruočių grupės širdyje.
Suprasti šį poveikį svarbu kuriant kelių steroidų derinius. Medžiagos, kurių veikimo mechanizmai skiriasi, turėtų būti derinamos visada, jei apskritai derinamos. Taigi adityvinį ar net sinergetinį poveikį galima pasiekti vartojant palyginti mažas dozes. Sinergetinį poveikį trumpai apibūdinti galiu matematine išraiška: 1+1=3. Tik nesakykite jos mokykloje per matematikos pamokas, jei norite baigti mokyklą. Vietoj, tarkime, 30 mg vienos medžiagos geriau vartoti 2 kartus po 15 mg dviejų skirtingų medžiagų. Tai sakau tiems, kurie nesileis sulaikomi nuo steroidų net pavojaus savo gyvybei kaina. Be to, tai tik hipotezė, kuriai neturiu tvirtų mokslinių įrodymų.
Kažkas iš praktikos apie dozavimą
Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad terapinės methandrostenolono dozės paprastai įvairių gamintojų nustatomos nuo 2,5 iki 10 mg per parą suaugusiesiems. Taigi, žvelgiant iš šiandieninio kultūrizmo perspektyvos, juokingos dozės. Tačiau reikia nepamiršti, kad net ir šios terapinės dozės ne kartą negrįžtamai pakenkė sveikatai. Juk tai gali padaryti net aspirinas, kurio sudėtyje yra acilsalicilo rūgšties. Beje, kalbant apie efedrino, kofeino ir Aspirin™ derinį, naudojamą skulptūrų formavimui, būtent pastarasis mane labiausiai trikdo. Galiausiai visi vaistai turi neigiamą poveikį sveikatai, tačiau anaboliniai steroidai, atsižvelgiant į jų steroidinę struktūrą, užima ypatingą vietą tarp jų. Kas tuo netiki, yra jo problema ir gyvenimo klaida.
Man atrodo, kad kiekviena nauja kultūristų karta vartoja didesnes steroidų dozes, jau nekalbant apie kitus dopingo preparatus.
Man įdomus anglų steroidų guru Briano Batcheldoro atsakymas į šį klausimą: "Kokią didžiausią dozę esate girdėjęs, kad kas nors būtų vartojęs?" Atsakymą galima rasti žurnalo "Testosteronas" svetainėje internete. Atsakymas yra daug. Tačiau dauguma pranešimų šia tema yra smarkiai perdėti. Paimkime nelaimėlio Andreaso Muntzerio atvejį, kuris pateko į medicininę literatūrą dėl beprecedenčio vartojimo nutraukimo, remdamasis ciklu, užrašytu ant pas jį rastos popieriaus skiautės. Tačiau tie, kurie jį pažinojo, žino, kad tai buvo tik įprasta gudrybė, skirta iš dalies apsaugoti atitinkamą asmenį tuo atveju, jei jis būtų pagautas su dideliu kiekiu steroidų, o tai liudija apie nelegalią prekybą." Toliau jis sako: "Iš tikrųjų vieni ekstremaliausių man žinomų piktnaudžiavimo atvejų įvyko septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Asmeniškai pažįstu du jėgos trikovininkus ir penkis geriausius kultūristus (du "Olimpijos" lygio), kurie prisipažino septintajame dešimtmetyje vartoję nuo 50 iki 100 "Dianabols™" per dieną". Toliau jis tęsia. "Taip pat žinau vieną galiūną, kuris prisipažino, kad reguliariai vartojo 100 Dianabolol™ per dieną ir per savaitę prieš varžybas iš viso pridėdavo 10 000 mg testosterono". Neišsigąskite nulių, iš tikrųjų tai yra 10 g.
Kitas. "Kraštutinį atvejį, apie kurį man teko girdėti, man patvirtino vienas Anglijos "Olympia" varžybų dalyvis. Rengdamasis savo paskutinėms varžyboms 80-aisiais jis vartojo 2 anadrolius, 10 Dianabol, 6 halotestinus ir 100 anavarų per dieną. Prie to jis švirkšdavosi 4000 mg deka, 2000 mg testosterono cipionato, 400 mg Winstrol ir 400 mg primobolano per savaitę". Tiek apie Brianą Batcheldorą.
Jei kas nors manęs paklaustų to paties klausimo, turėčiau atsakyti "60 methandrostenolone tablets ir 2g testosterono per savaitę". Tai buvo Vidurio Europos regione, o informaciją turiu iš antrų rankų.
Išvada
Ketinau paminėti poveikį sveikatai, bet straipsnis užsitęsė ir turiu baigti. Daugiau apie sveikatą kitą kartą. Priešingu atveju nerekomenduoju vartoti net mažų dozių. Žinokite, kad neigiamų pasekmių išvengti nepavyks. Tuomet tai, ką aprašo Brajanas, yra beprotybė.